Nežinau šios gėlės pavadinimo.Tiesiog gavau ją dovanų, kaip nereikalingą prieauglį.Įsodinau į vazoną ir karojo lapai pavasarį, vasarą lauke, nė krust, nei augo, nei naujus lapus leido.Įpusėjus rudeniui, parnešiau vargšytę namo.Mintyse pagrūmojau jai :"Kokia tu negraži, turbūt reiks mest tave lauk". Nepatikėsit, po kelių dienų ši "vargšytė" išleido va kokį nuostabų žiedą, kuris dziugina akį jau gerą mėnesį.Išgražėjo, lapai aukštyn pakilo.Kiekvienąkart praeidama mintyse pagiriu:"gražuole tu mano" :) Ne iš piršto laužtas posakis, kad su augalais reikia kalbėtis.Įsitikinau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą